yra skirtas 

Sukūrė

Edilija Vasiliauskaitė

Elanas Vasiliauskas

Logopedė Laima Žiedienė

                 Piešiniai Edilijos Vasiliauskaitės

     Šiaulių ,,Santakos" ugdymo centras

        Vieną kartą Žemėje gyveno mergaitė Saulė ir berniukas, vardu Mėnulis. Jie buvo labai ištikimi ir geri draugai. Nuo ryto iki vakaro jie visą laiką leisdavo kartu, nes jie buvo brolis ir sesuo – dvynukai. 

   Jie abu statydavo smėlio pilis, gaudydavo margaspalvius drugelius, ieškodavo  boružėlių, o lietučiui palijus jie ieškodavo sraigių. 

           Saulė gražiai šypsodavosi, skleisdavo savo šilumą visiems, kas gyva. 

          Mėnulis buvo šaltesnis, jo šviesa nebuvo tokia ryški. Jis dažnai svajojo apie didingus dalykus. Jam labai patikdavo naktimis stebėti krintančias žvaigždes, žiūrėti į kosmosą. 

      Tačiau vieną vėjuotą dieną Saulutė ėmė šviesti vis silpniau, jos spinduliai darėsi vis šaltesni.            

     Mėnulis labai nuliūdo. Jis ilgėjosi Saulutės šviesos ir šilumos, tada ilgai klaidžiojo po miškus ir pievas, rinko žoleles ir uogas Saulutei, tikėdamasis, kad jo sesutė ir vėl pradės šypsotis. Tačiau Saulutė vis blėso. 

       Mėnuliui šviečiant, visos dienos Žemėje tapo tamsios. Žvėreliai buvo pasimetę: jie nebežinojo nei kada keltis, nei kada miegoti ar valgyti. Gėlytės, nebejausdamos Saulutės šviesos ir šilumos, nuvyto, nustojo skleisti nuostabų aromatą. Visiems, Mėnuliui, ypač trūko Saulutės spindulių.   

      Mėnulio širdyje apsigyveno didžiulis liūdesys ir skausmas. Žvaigždės, pamačius, kaip Mėnulis kenčia, vieną naktį suspindo visu savo ryškumu ir nušvietimu visą dangaus skliautą.